Naujienos

Toma Kundrotė. Kas aš esu – šeimos gydytojas?

Kas aš esu – šeimos gydytojas?

Aš esu šeimos gydytoja. Taip, tas asmuo, pas kurį pirmiausia kreipiatės susirgę. Tas asmuo, kuris žino apie jūsų šeimą nepertraukiamą istoriją, gydytojas, kuris yra arčiausiai jūsų, arčiausiai jūsų šeimos. Kuri iš vaiko verkimo garso koridoriuje jau atskiria, koks vaikas tuoj pat įbėgs pro duris ir kartais net gali nustatyti diagnozę net nematęs vaiko. Ta pati, kuri žino, kaip kalbėti su susirūpinusia mama, kaip ją paguosti, nuraminti ir priminti, kad negali jaudintis, nes po širdim – nauja gyvybė. Ir tokia gydytoja, kuri išleisdama iš kabineto mamą su vaiku perduoda linkėjimų močiutei, ir būtinai pasiklausia – ar jau senolė konsultavosi pas specialistą, kuriam daviau siuntimą prieš kelias savaites. Dar kartais tokią pacientę pasisodinu ir pasiūlau gaminti lengvesnes vakarienes, nes pastebėjau, kad vyras priaugo svorio.

Šeimos gydytojo darbas yra ne tik gydyti pacientą – jei mes užsiimtume vien gydymu, mūsų nebereikėtų. Suskaudo ausį – eini pas ausų gydytoją, suskaudo pilvą – eini pas chirurgą, atrodo, kad viskas juk taip paprasta. Bet paprasta tik iš pirmo žvilgsnio, tiems, kas visiškai nesusidūrę su medicina. Nes pilvą gali skaudėti ir dėl miokardo infarkto, o ausį – dėl elementarios slogos. O vaikui dažnai pilvą skauda dėl problemų darželyje ar mokykloje. Mes, šeimistai esame mokomi reaguoti į simptomų visumą ir spręsti, nes mums serga ne organas, ar organų sistema – mums serga žmogus.

Šeimos gydytojai yra gana nauja specialybė (gyvuoja apie 20 metų). Per tą laiką rezidentūrą baigė ir puikiai dirba naujai ruošti specialistai, kurie mokomi prižiūrėti ir naujagimį, ir paaugusį vaiką, ir suaugusį žmogų, nėščią moterį ir senolį. Ir nors izoliuotai vaikų ligų mokomės tik nepilną pusmetį per trejus rezidentūros metus, bet iš tikrųjų vaikų ligų mokomės visą rezidentūrą, nes dirbdami kartu su mokytojais, patyrusiais šeimos gydytojais, juk kasdien susiduriame su vaikais ir mokytojų patirtį perimame, Dažniausiai ir patys spėjam susilaukti vaikų, todėl tikrai turime ir pakankamai patirties, ir pakankamai įgūdžių prižiūrėti žmogų nuo gimimo. Nes vaikas juk irgi žmogus. Todėl nesuprantu, kodėl tą vaiką reikia išskirti iš šeimos kaip kokį ateivį, paversti jį kažkokiu kitokiu.

Pastaruoju metu darosi sunku suprasti ir gerbiamus kolegas – vaikų ligų gydytojus, kodėl jie, turėdami puikų paruošimą ir 4 metus mokęsi tik vaikų ligų, nori dirbti pirminiame lygyje – atlikti vaikų sveikatos profilaktinius patikrinimus, skiepyti juos, gydyti peršalimus, paviduriavimus, kosulius ir slogas – juk tą puikiai atlieka šeimos gydytojas, kuris tam ir ruoštas. Vaikų ligų gydytojai tikrai turi daug daugiau kompetencijos gydyti sudėtingas ligas, sekti vaikų būklę, kai vaikai serga lėtinėmis ligomis bei gydyti vaikus ligoninėse. Manau, kad nusiimant paprastesnių problemų sprendimą nuo savęs (pažymos į darželius ir mokyklas dėl ligų, kasmetiniai svėrimai ir ūgio matavimai ir pan.) vaikų ligų gydytojai galėtų tobulėti su sudėtingesniais atvejais, tačiau dėl kažkokių priežasčių patys save nori pasmerkti baisinei biurokratijai pirminiame lygyje.

Jei vaikų ligų gydytojai turi įrodymų, kad šeimos gydytojo kompetencija per menka prižiūrėti vaikus, logiškiausia būtų tą šeimos gydytojo kompetenciją kelti ilginant šeimos gydytojo rezidentūrą vaikų ligų ciklo sąskaita. Nes šeimos gydytojo institucija yra vienodai gerai pasiekiama tiek kaimuose, tiek miestuose, o vaikų ligų gydytoją susirgus pasiekti atokiau nuo didmiesčių gyvenantiems asmenims jau būtų sudėtinga.

Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos pirmininkė ir Lietuvos medikų sąjūdžio tarybos narė

Toma Kundrotė